COVID-19 keičia nusistovėjusias taisykles ir kuria naują realybę, kuri pasibaigus pandemijai gali subliukšti. Paaiškės, jog dalis sprendimų buvo daromi inertiškai ar spontaniškai ir rinkai jų tiesiog nebereikės. Dėl to rizikos kapitalo fondai, investuotojai ir verslo angelai praras daugybę pinigų, o tai, labai tikėtina, paveiks ir mūsų visų ekonomiką. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas istorijoje buvęs burbulas jis po savęs paliks ir labai teigiamų pasekmių mūsų ateičiai. Pavyzdžiui, buvo laikas, kada apie internetą kalbėjo visi nuo taksisto iki Karalienės, nors didžioji dalis apie tai kalbančiųjų juo net nesinaudojo.

Tada, 2000 m., kilo interneto burbulo krizė – didžioji dalis technologinių kompanijų paprasčiausiai bankrutavo, o investuotojai prarado pinigus. Tuo metu viskas, kas prasidėdavo „www“, atrodė labai įkvepiančiai, tad investiciniai sprendimai dažnai buvo pagrįsti emocijomis, o ne racionalumu. Vis dėlto, ar įsivaizduojate šiandieninį gyvenimą be interneto, naršyklės ar socialinių tinklų?

Šiuo metu panašių kylančio burbulo ženklų galima įžvelgti globalioje agro-maisto sektoriaus skaitmenizavimo rinkoje. Tačiau ar šį reiškinį iš tikrųjų galima vadinti naujuoju burbulu?

Investicijų augimo priežastys

2020 m. investicijos į agro-maisto technologijas pasaulyje sudarė apie 25 – 30 proc. visų praėjusio dešimtmečio investicijų į šią sritį. Matoma akivaizdi tendencija, kad pandemijos laikotarpiu investicijų, nukreiptų į agro-maisto industriją, kiekis muša rekordines aukštumas.

Kodėl taip yra? Viena iš priežasčių yra tai, kad būdami užsidarę namie supratome maisto tiekimo grandinių, maisto gaminimo, pristatymo, pakavimo ir t.t. svarbą, nors tam anksčiau neskyrėme ypatingo dėmesio. Tai, be abejonės, atsidūrė visuomenės diskusijų centre. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Liudvikas Andriulis socialiniame tinkle užvedė aktyvią diskusiją apie maisto pristatymo startuolių kokybę Lietuvoje. O kuo daugiau kalbame, tuo labiau tas burbulas pučiasi, ar ne?

Vis dėlto, yra ir kita ženkliai išaugusių investicijų į agro-maisto sektorių priežastis. Skaitmenizacija, inovacijos, o kartu ir investicijos ateina ten, kur tam yra didžiausias rinkos poreikis ir žmonių lūkesčiai. Todėl sprendimai maisto sektoriuje vyksta čia ir dabar. Be to, reikia įvertinti, kad maisto technologijų rinka subrendo, išryškėjo lyderiai, o mikro dydžio investicijas pakeitė didelės (100+ mln.) injekcijos į individualių įmonių kapitalą, kurios sudarė net 82 proc. įnešto kapitalo. Be to, išėjimų sandorių suma per 2020 m. buvo 3 kartus didesnė nei 2011-2019 m. kartu sudėjus.

Kiek kitokia situacija matoma žemės ūkyje. Išmanioji žemės ūkio kultūrų analizė dar netapo rinkos diktuojama būtina išlikimo sąlyga. Be to, reikia įvertinti, kad žemės ūkis yra labai tradicinis bei inertiškas sektorius – ūkiuose pagal susiklosčiusias tradicijas dirba ištisos kartos, tad čia naujovės įsileidžiamos pakankamai sunkiai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad tai mažiausiai skaitmenizuotas sektorius pasaulyje. Nors situacija pradeda keistis, investicijos į agro inovacijų technologines įmonės 2020 m. sudarė tik 7 proc. visų investicijų į agromaisto sektorių.

Agromaisto sektorius pasibaigus pandemijai

Prasidėjus pandemijai dėl judėjimo suvaržymo bei situacijos supratimo vakuumo ES šalių ūkiuose pradėjo trūkti darbuotojų, sutrūkinėjo maisto tiekimo grandinės, o didelis maisto kiekis buvo tiesiog utilizuotas, nors dalis pasaulio susiduria su sotumo užtikrinimo iššūkiais. Galima teigti, kad pandemija atvėrė agro-maisto sektoriaus problemas, kurias įmanoma spręsti tik skaitmeninėmis inovacijomis ir robotizacija.

COVID-19 yra kibirkštis, numesta į šieno kupetą, kuri paskatins skaitmeninę transformaciją judėti maksimaliu greičiu į priekį. Jei anksčiau manyta, kad skaitmeninės inovacijos yra prabangos prekė, tai dabar galime drąsiai sakyti, kad be jos negalėsime žengti nė žingsnio į priekį.

Manau, kad popandeminiame pasaulyje gamyklos ir fabrikai stipriai skirsis nuo to, kokius juos matome šiandien, o maistas, užaugintas tradiciniame ūkyje, taps prabangos preke. Jau dabar galime pastebėti, kad vis daugiau kompanijų, siekiančių kurti mėsą iš augalinės kilmės produktų, iš testinės fazės pereina į gamybinę, o robotizuotos sistemos, aptarnaujančios šiltnamius visą parą, jau greit ne tik bus matomos pavienėse vietose Vakarų Europoje, bet ir plačiai paplis Lietuvoje.

Lietuvos kelias

Natūralu, kad šiame kelyje įvyks tam tikrų burbulų sprogimų, bet galutinis rezultatas paliks žymų pėdsaką mūsų gyvenimo kasdienybėje. Bet kokio virsmo metu egzistuoja bent du keliai: ramiai laukti ir stengtis išgyventi sudėtingą laikotarpį arba reaguoti ir būti proaktyviais veikėjais. Lietuva turi visas galimybes išnaudoti savo turimą potencialą ir tapti agro-maisto technologijų kūrimo ir bandymų širdimi Europoje. Tačiau tam reikia aiškaus sprendimų priėmėjų balso ir atsakymo į klausimą, ar mes norime būti tokia šalimi. Tikiuosi, kad pasirinksime proaktyvų kelią.