Statistika byloja įspūdingus faktus – 2020 m. į žemės ūkio ir maisto sektoriaus skaitmenines technologijas buvo investuotoja daugiau nei 26 mlrd. JAV dolerių arba tiek, kiek buvo investuota per praėjusius dešimt metų kartu sudėjus. Dar įspūdingiau gali skambėti faktas, kad apie pusę šių investicijų pritraukė viso labo penkiolika įmonių, rašoma pranešime. Ką tai sako apie agromaisto skaitmeninių technologijų sektorių šiandien ir jo netolimą ateitį?

Ženklai pozityvūs

Stambios, o ne išskaidytos investicijos į įmones rodo sektoriaus brandą ir jame veikiančių įmonių pasirengimą imtis sprendimų, kurie maisto sektorių netolimoje ateityje gali pakeisti neatpažįstamai. Be to, šį procesą neišvengiamai paskatino pandemija, kuri išryškino buvusias problemas maisto tiekimo grandinėse, darbo jėgos pasiūloje ir pan. Skaitmenizacijos, automatizacijos ir robotizacijos reikšmę suvokė visi sektoriaus veikėjai nuo ūkininkų iki maisto perdirbėjų ar gamintojų. Be to, visuomenė tam taip pat pradėjo skirti daugiau dėmesio nei anksčiau. Kaip žinoma, investicijos ateina ten, kur tam yra didžiausias rinkos poreikis ir atitinkami žmonių lūkesčiai.

Vis dėlto nereikėtų tikėtis, kad jau šiais ar kitais metais išvysime pažangius komercializacijai parengtus sprendimus, kurie stipriai pakeistų žemės ūkio ir maisto sektoriaus rinką. Tai lemia sektoriaus specifika. Technologijų kūrimas agromaisto srityje reikalauja didesnių laiko sąnaudų nei daugumoje kitų pramonės sektorių, kadangi susiduriama ne tik su duomenų surinkimo, analizės, testavimo ar parengimo naudoti, bet ir su sezoniškumo iššūkiais.

Rekordinių investicijų poveikį pamatysime po maždaug trejų ketverių metų. Bet tendencijos yra aiškios. Kaip teigia ne vienas tarptautinis analitikas, jei manome, jog praėjusiais metais buvo daug investicijų, turėtume palaukti ir sužinoti, kiek jų bus šiemet.

Technologijos, turinčios didžiausią potencialą

Sprendimai tinginiams. Tūkstančius metų siekianti žmonijos patirtis įrodo, kad bet kokia inovacija ar progresas siejamas su civilizacijos pažanga buvo padarytas dėl to, nes žmonėms norėjosi didesnio komforto. Tad rašydamas apie žemės ūkį pirmiausia norėčiau pabrėžti šias technologijas: palydoviniai duomenys, bepilotės skraidyklės, savaeigiai traktoriai, robotizuotos purškyklės, robotai, skinantys pomidorus ar apelsinus, ir pan. Visa tai yra netolima mūsų ateitis.

Vis dėlto šiandien šios technologijos verslams ar ūkininkams dažniausiai yra sunkiai atsiperkančios. Ypač lietuviškame kontekste, kur apie pusę žemės ūkio sektoriaus sudaro nedideli ūkiai iki penkiasdešimties hektarų. Todėl siūlyčiau visiems drauge – verslui, socialiniams partneriais ir valdžios institucijoms – sukurti modelius, paremtus dalinimosi ekonomikos ir paslaugų pirkimo, o ne ilgalaikio turto įsigijimo principais. Taip šie technologiniai sprendimai ūkių kasdienybe galėtų tapti labai greitai. Kitu atveju mums gali neužtekti ir dešimtmečio.

Duomenys. Pakankamai nuvalkiota frazė (kadangi jau mažiausiai penkerius metus kalbama), kad duomenys yra naujoji nafta, tačiau už naftą vis dar reikia susimokėti, o už duomenis tinkamo finansinio atlygio sudėtinga tikėtis.

Todėl šiandien kiekvienas agromaisto ekosistemos veikėjas turi didžiulius duomenų kiekius, tačiau juos laiko uždarytus, nes paprasčiausiai nėra sukurto modelio, skatinančio šiuos duomenis atverti. Šis užburtas ratas stabdo pažangių skaitmeninių technologijų kūrimąsi. Europos Komisija yra numačiusi finansines injekcijas, galinčias inicijuoti pokyčius šioje srityje, tačiau sprendimus ir modelius vietos lygmeniu reikės sukurti mums patiems – verslui, socialiniams partneriais ir valdžios institucijoms. Tad raginčiau apie tai galvoji jau dabar, o ne atidėti ateičiai.

Mobilumas. Afrikoje praleidau tris mėnesius ir pastebėjau, kad eiliniame kaime daugiau nei pusėje komercinių pastatų yra įsikūrę mobiliojo ryšio operatoriai, o žmonės turi išmanųjį telefoną, nors jiems gali trūkti batų, pinigų, elektros ar maisto. Nieko nestebina, kad gyventojai įvairiuose pasaulio žemynuose eidami gatve praleidžia daugiau laiko žiūrėdami į telefoną nei į prieš juos esantį kelią. Tikiu, kad ateityje stacionarūs kompiuteriai daugiau bus naudojami kaip tam tikri terminalai, o informacijos, technologijų ir duomenų valdymas vyks tik per išmanųjį telefoną. Ne išimtis ir žemės ūkio bei maisto sektorius.

Sėkmė lydi bendradarbiaujančius

Verslo ar net pažangios technologijos sėkmė priklauso ne vien nuo jų pačių. Labai svarbu yra visa aplink esanti ekosistema. Apie tai, kad Lietuvoje agromaisto sektorius turi didžiulį potencialą skaitmenizuotis ir to galimą naudą mūsų ekonomikai ir aplinkosaugai kalba tiek užsienio ekspertai, tiek vietos verslai ar mokslo institucijos, tačiau galima pasigesti valdžios institucijų ir už tai atsakingų ministerijų dėmesio.

Kol kas nėra žinoma, kaip jos mato šio sektoriaus ateitį, kokius lūkesčius bei tikslus jam kelia ir kokių konkrečių sprendimų ruošiasi imtis, jog tai būtų pasiekta. Jei norime būti stiprūs ir konkurencingi globaliu mastu, turime bendradarbiauti, o ne perdėtai konkuruoti šalies viduje. Todėl bendra visų partnerių simbiozė yra kelias į visos šalies sėkmę.

Lietuva turi didžiulį potencialą būti žalia ir skaitmenine šalimi, kuri gali kurti aukštą pridėtinę vertę generuojančias žemės ūkio ir maisto sektoriaus pažangias technologijas bei jas eksportuoti po visą pasaulį. Neabejoju, kad visi – verslas, mokslo institucijos, skaitmeniniai inovacijų centrai ir kiti socialiai partneriai – yra pasiryžę dirbti drauge ir prisidėti prie to, kad ši vizija taptų realybe.

Pasaulis ir Europos Sąjunga agromaisto sektoriaus skaitmeninėse technologijose mato didelę vertę, labai norėtųsi išgirsti, kaip šį sektorių Lietuvoje vertina mūsų sprendimų priėmėjai.